3 Velykų sekmadienio homilija
Trečią dieną po Jėzaus mirties du mokiniai keliauja iš Jeruzalės. Jie palieka miestą, kur buvo nukryžiuotas jų Mokytojas ir palaidotos visos jų viltys. Prieš kelis metus jie sutiko Jėzų, matė jo daromus stebuklus, klausėsi jo kalbų ir pamažu augo įsitikinimas, kad jų mokytojas yra ilgai lauktas Mesijas.
Kai prieš Velykas Jėzus žengė į Jeruzalę, o žmonių minia entuziastingai jį sveikino, šie mokiniai jau neabejojo, kad Jėzus yra tas Mesijas, kuris išgelbės Izraelį iš romėnų jungo. Tačiau tuomet įvyko tai, ko mokiniai nelaukė - Jėzui, kaip eiliniam nusikaltėliui, buvo įvykdyta mirties bausmė.
Staiga viskas apsivertė aukštyn kojomis: sumišimas, neviltis ir baimė vertė mokinius kuo greičiau palikti Velykų šventę ir grįžti prie savo kasdienių darbų. Net kalbos apie tuščią Jėzaus kapą neįžiebė mokiniams vilties.
Mokiniams kalbantis apie praėjusių dienų įvykius, prie jų prisijungė keleivis ir užklausė, apie ką jie taip karštai kalba. Mokiniai neatpažino, kad su jais eina jų Mokytojas ir keleiviui papasakojo, kas pastarosiomis dienomis nutiko Jeruzalėje. „O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį!“ – šiuose mokinių žodžiuose nuskambėjo neviltis.
Beviltiškumas sukliudė mokiniams atpažinti savo Mokytoją. Mokiniai taip įsigyvenę į praėjusių dienų skausmingus įvykius, taip susigraužę dėl nesėkmės, kad tai tapo kliūtimi žvelgti į ateitį, į tai, ką jiems yra paruošęs Dievas
Į Emausą keliaujantys ir viskuo nusivylę mokiniai primena mūsų dienų nusivylusius Lietuvos žmones, kurie daug tikėjosi iš atgautos laisvės, bet jų viltys sudužo. Jie taip pat nori pabėgti nuo jų kelyje sutikto kryžiaus. Tuo kryžiumi gali būti nedarbas, sunkumai darbe, šeimoje, meilės bei pagarbos trūkumas. Kiekvienam savas kryžius yra sunkiausias.
Ką Jėzus pasakys nusivylusiems mokiniams? Jėzus neguodžia, bet aiškina Raštą, ką apie Mesiją yra kalbėjęs Mozė bei pranašai, ir kad visa tai, kas įvyko, turėjo įvykti. Jėzus turėjo kentėti ir tokiu būdu įžengti į savo garbę. Jėzaus kalbėjimas pamažu nuramino mokinius ir jų širdyse gimė viltis – o gal ir ne viskas prarasta!
Dievas mus taip pat lydi ir kalbina per Šv. Raštą, per sąžinės balsą, per kasdienio gyvenimo įvykius, tik mes ne visada įsiklausome į jo balsą. Dievo balsą dažnai užgožia mūsų rūpesčiai, nusivylimai, suklydimai, nuodėmės, ypač neviltis.
Kai Jėzus atsisveikino ir ruošėsi keliauti toliau, mokiniai tiesiog privertė jį užsukti į jų namus ir drauge valgyti vakarienę. Tikriausiai jie norėjo dar pasiklausyti bendrakeleivio viltingų žodžių. Būna atvejų, kai geras žodis yra už viską brangesnis.
Mums taip pat reikia pasikviesti Dievą, kad jis pasiliktų su mumis mūsų gyvenimo kelionėje ir mūsų namuose. Prisikėlęs Jėzus neprimeta savęs sutiktiems žmonėms – jis laukia kvietimo pasilikti. Šito nepadarius Jėzus gali neaplankyti mūsų ir tuomet mūsų širdyje liktų dvasinė tuštuma, kurią daugelis bando užpildyti kokiu nors balastu – alkoholiu, narkotikais etc.
Kad rastume Dievą, iš mūsų pusės reikalinga tam tikra pastanga. Šv. Ignacas savo dvasios vaikus mokė paprastos maldos, kuri vadinasi sąžinės tyrimas. Šioje maldoje pirmiausia prisimename tuos dalykus, už ką norėtume Dievui padėkoti, ir po to dėkojame. Paskui prisimename tai, už ką norėtume atsiprašyti, ir atsiprašome. Paskui žvelgiame į ateitį ir prašome malonės, kad Dievas lydėtų tolimesnius mūsų žingsnius. Tokia paprasta malda yra labai brangi, nes ji išreiškia mūsų pastangas klausytis mums kalbančio Dievo, ir Dievas nelieka skolingas – jis leidžia mums save atpažinti. Kol žmogus nesimeldžia, tol jis yra toli nuo Dievo.
Vakarienės metu, kai Jėzus laimino duoną, laužė ir davė mokiniams valgyti, staiga atsivėrė jų akys - jie atpažino Jėzų. Mokinių akys atsivėrė po to, kai jie parodė svetingumą – pasodino keleivį už stalo.
Jėzus leidžiasi atpažįstamas, kai mes sėdime prie Mišių stalo ir valgome dangiškąją Duoną. Daugelis galėtume paliudyti, kad sąmoningas Eucharistijos priėmimas ypač pasitarnavo užmegzti artimą draugystę su Jėzumi.
Arkivysk. Sig. Tamkevičius
